Tvirtinimo detalės ir būdai – žmogaus išradingumo pavyzdys

Įsitraukus į darbą, dėmesys visai pagrįstai nukrypsta į pačią užduotį, o ramiems apmąstymams laiko dažniausiai nebelieka. Ypač tada, kai ir darbas, ir naudojami įrankiai jau seniai pažįstami. Vis dėlto net mažiausi daiktai įrankių dėžėje ar dirbtuvėse gali slėpti ilgą ir įdomią istoriją. Taip yra ir su tvirtinimo detalėmis.

Kada – ir kodėl – žmogui pirmą kartą prireikė galimybės kažką kažkur pritvirtinti ar pakabinti? Gal oloje paaiškėjo, kad išsikišusio paviršiaus nėra, o vietos ant akmeninių grindų jau nebeužtenka? Tai labai seni laikai, tad tiksliai pasakyti sunku. Tačiau viena aišku: per visą žmonijos istoriją poreikio tvirtinti netrūko. Toliau pateikiame keletą išradingų ir ilgaamžių tvirtinimo istorijos pavyzdžių.

Kaiščiai

Kaištinė jungtis, arba kaištinis sujungimas, yra nuo senų laikų žinomas tvirtinimo būdas, kai apkrova iš vieno medinio elemento perduodama kitam be papildomų tvirtinimo priemonių. Tam reikia tikslaus konstrukcinio sprendimo – dalys turi idealiai derėti tarpusavyje, nors ilgainiui atsirado ir paprastesnių variantų. Kaiščiai buvo naudojami Senovės Egipte, Kinijoje ir Europoje. Iki šių dienų išlikusių pavyzdžių yra ne vienas: tarp jų – maždaug prieš 4500 metų iš Libano kedro pagamintas Cheopso saulės laivas, rastas netoli Didžiosios Gizos piramidės, taip pat Hemudu kultūros pastatų liekanos Kinijoje.

Ypač tvirtas kaištinės jungties variantas, išsivystęs vėliau, buvo kregždės uodegos jungtis. Dėl tinkamo sujungimo kampo tai itin patvarus tvirtinimo būdas. Ši technika taip pat buvo taikoma Kinijoje ir Egipte – pavyzdžiui, tokių staliaus darbų rasta Tutanchamono kapavietėje. Kregždės uodegos jungtis naudota ne tik medinėse konstrukcijose: Senovės Graikijoje, pavyzdžiui, Partenone, ja buvo jungiami marmuro blokai. Įdomų pavyzdį galima rasti ir Indijoje, Keralos valstijoje esančioje Vazhappally Maha Siva šventykloje, kur keturių vienodų pusių akmeniniame piliare taip pat pritaikyta ši technika.

Mediniai kaiščiai

Kaištinė jungtis buvo svarbus išradimas, tačiau medinių kaiščių naudojimas leido tokias jungtis dar labiau sutvirtinti. Jungiamuose elementuose buvo išgręžiamos skylės, o tarp jų įstatomas medinis kaištis. Tokie kaiščiai suvaidino svarbų vaidmenį Japonijos architektūros istorijoje. Kioto Kiyomizu-dera šventykloje, kuri iš pradžių buvo pastatyta VIII amžiuje, tačiau dabartinį pavidalą daugiausia įgijo po XVII amžiaus statybos ir atkūrimo darbų, nebuvo panaudota nė viena vinis. Panašių itin meistriškos statybos pavyzdžių, kai didelės ir sudėtingos konstrukcijos buvo statomos be vinių, galima rasti Norvegijos vikingų bažnyčiose ir Karelijoje, Kiži saloje.

Kiti tvirtinimo būdai

Dar iki kaištinių jungčių ir medinių kaiščių įrankių bei amatų pasaulis turėjo verstis kitomis priemonėmis. Mazgų raida taip pat puikiai parodo, kokia didelė pažanga gali prasidėti nuo visai mažos detalės. Vienoje pusėje – prie šakos medžio žieve pririštas kirvis, kitoje – virvės, naudotos keliant Stonehenge akmenis. O kokoso pluoštu sujungus du laivo korpusus tapo įmanomas kanojos tipas, kuriuo senovėje buvo tyrinėjamas Ramusis vandenynas.

Be pynimo ir rišimo, svarbią vietą užėmė ir klijavimo priemonės. Beržo deguto, arba dervos, naudojimas kaip klijų įrankių gamyboje siekia dar neandertaliečių laikus. Gali būti, kad derva buvo ir viena iš priežasčių, leidusių atsirasti vikingų epochai – būtent ji prisidėjo prie vikingų laivų kokybės ir patvarumo, sutvirtinant laivų dugną. Derva taip pat buvo naudojama gaminant medžiagą, vadinamą smörringu, kuria vilnonės burės buvo padaromos nepralaidžios vandeniui.

Apibendrinant galima pasakyti, kad tvirtinimo istorija aiškiai parodo žmogaus kaip rūšies išradingumą. Be to, daugelis svarbių sprendimų išliko populiarūs ir po vinių išradimo, nes jų gamyba ilgą laiką buvo brangi ir reikalavo daug darbo.

Naršydami www.toolnest.lt asortimentą, su tokiomis istorinėmis dilemomis susidurti nebeteks – čia rasite vinių, virvių ir kitų tvirtinimo detalių.